Popieþius PRANCIŠKUS

Þinia 2015 m. gavënios proga

„Sustiprinkite savo ðirdis“ (Jok 5, 8)


Brangûs broliai ir seserys!

Baþnyèiai, bendruomenëms ir pavieniams tikintiesiems gavënia – atsinaujinimo metas. Taèiau pirmiausia tai yra „malonës metas“ (2 Kor 6, 2). Dievas ið mûsø nereikalauja nieko, ko pirma nebûtø dovanojæs: „Mes mylime, nes Dievas mus pirmas pamilo“ (1 Jn 4, 19). Jis nëra mums abejingas. Kiekvienas esame Jam brangus, Jis mus paþásta vardu, mumis rûpinasi ir, kai nuo Jo nutolstame, mûsø ieðko. Jis domisi kiekvienu ið mûsø; Jo meilë neleidþia Jam bûti abejingam tam, kas mums nutinka. Taèiau mes, kai mums gerai klojasi ir jauèiamës patogiai, daþnai kitus uþmirðtame (ko Dievas niekada nedaro), nesidomime jø problemomis, kanèiomis ir patiriamomis neteisybëmis... Tada mûsø ðalis ápuola á abejingumà: kai man palyginti gerai sekasi ir að gerai jauèiuosi, uþmirðtu tuos, kuriems nesiseka. Tokia egoistinë abejingumo nuostata ðiandien taip paplitusi pasaulyje, kad galime kalbëti apie abejingumo globalizacijà. Su tokiu trûkumu mes, krikðèionys, privalome kovoti.

Kai atsiverèia á Dievo meilæ, Dievo tauta randa atsakymus á jai istorijos nuolatos keliamus klausimus. Vienas primygtiniausiø iððûkiø, kurá ðioje þinioje norëèiau aptarti, yra abejingumo globalizacija.

Abejingumas artimui ir Dievui – reali pagunda ir mums, krikðèionims. Todël kiekvienà gavënià turime iðgirsti mus budinantá garsø pranaðø balsà.

Dievas nëra abejingas pasauliui, bet já taip myli, kad net atidavë savo Sûnø kiekvienam þmogui iðgelbëti. Dievo Sûnaus ásikûnijimu, þemiðkuoju gyvenimu, mirtimi ir prisikëlimu galutinai atsiveria vartai tarp Dievo ir þmogaus, tarp dangaus ir þemës. O Baþnyèia, skelbdama Dievo þodá, ðvæsdama sakramentus ir liudydama tikëjimà, kuris veikia meile (plg. Gal 5, 6), yra tartum ðiuos vartus atvirus laikanti ranka. Vis dëlto pasaulis linkæs uþsisklæsti ir uþverti vartus, per kuriuos Dievas áþengia á pasaulá, o pasaulis – á Já. Tad ranka, kuri yra Baþnyèia, neturi stebëtis, kad ji atstumiama, prispaudþiama ir suþeidþiama.

Todël Dievo tauta, kad netaptø abejinga ir savyje neuþsisklæstø, turi atsinaujinti. Norëèiau pasiûlyti tris þingsnius ðiam atsinaujinimui apmàstyti.

1. „Jei kenèia vienas narys, su juo kenèia ir visi nariai“ (1 Kor 12, 26) – Baþnyèia

Dievo meilæ, kuri pralauþia ðá mirtinà uþsisklendimà – abejingumà, Baþnyèia siûlo savo mokymu ir pirmiausia savo liudijimu. Taèiau liudyti galima tiktai tai, kas pirma yra patirta. Krikðèionis yra þmogus, leidþiantis Dievui aprengti save Jo gerumu bei gailestingumu, aprengti Kristumi, kad, kaip ir Jis, taptø Dievo ir þmoniø tarnu. Tai mums aiðkiai primena Didþiojo ketvirtadienio kojø plovimo apeigos. Petras nenorëjo, kad Jëzus jam mazgotø kojas, taèiau paskui suprato, jog Jëzus ne vien norëjo parodyti pavyzdá, kaip turëtume vienas kitam mazgoti kojas. Šià tarnystæ gali vykdyti tiktai tas, kuris prieð tai leido Jëzui numazgoti savo kojas. Tik tada jis turi „dalá“ su Juo (Jn 13, 8) ir gali tarnauti þmonëms.

Gavënios metas – tinkamas laikas leisti Kristui mums patarnauti, kad taptume tokie kaip Jis. Tai nutinka klausantis Dievo þodþio ir priimant sakramentus, pirmiausia Eucharistijà. Per jà tampame tuo, kà gauname, – Kristaus kûnu. Šiame kûne nëra vietos abejingumui, taip daþnai uþvaldanèiam mûsø ðirdis. Mat, kas priklauso Kristui, tas priklauso vienam kûnui, o jame nëra abejingumo vienas kitam. „Todël jei kenèia vienas narys, su juo kenèia ir visi nariai. Jei kuris narys pagerbiamas, su juo dþiaugiasi visi nariai“ (1 Kor 12, 26).

Baþnyèia yra communio sanctorum todël, kad joje dalyvauja ðventieji ir kad ji yra bendras dalijimasis ðventais dalykais – Kristuje apreikðta Dievo meile ir visomis Jo dovanomis. Tarp pastarøjø yra ir atsakas tø, kurie leido tai meilei juos pasiekti. Šioje ðventøjø ir dalijimosi ðventais dalykais bendrystëje niekas nieko neturi vien dël savæs, bet visa, kà turi, skirta visiems. O kadangi esame sujungti Dieve, kai kà galime padaryti ir dël toli esanèiøjø, tø, kuriø savo iðgalëmis niekada nebûtume ástengæ pasiekti, nes su jais ir dël jø meldþiamës Dievui, kad visi atsivertume jo iðganomajam darbui.

2. „Kur tavo brolis?“ (Pr 4, 9) – parapijos ir bendruomenës

Tai, kas pasakyta visuotinës Baþnyèios atþvilgiu, bûtina ágyvendinti parapijø ir bendruomeniø gyvenime. Ar tokioje baþnytinëje tikrovëje pavyksta patirti save kaip vieno kûno dalá? Kûno, kuris sykiu ir gauna, ir dalijasi tuo, kà Dievas panoro dovanoti? Kûno, kuris paþásta savo silpniausius, neturtingiausius ir maþiausius narius bei jais rûpinasi? O gal mes bëgame á visuotinæ meilæ, ásipareigojusià pasaulio tolybëms, bet uþmirðtanèià prie mûsø uþdarytø durø sëdintá Lozoriø (plg. Lk 16, 19–31)?

Norëdami tai, kà Dievas mums dovanoja, priimti ir tuo vaisingai pasinaudoti, regimosios Baþnyèios ribas turime perþengti dviem kryptimis.

Pirma, maldoje susivienyti su dangaus Baþnyèia. Þemiðkajai Baþnyèiai meldþiantis, atsiranda tarnavimo vienas kitam ir gërio bendrystë, nusidriekianti iki Dievo akivaizdos. Su ðventaisiais, atradusiais savo pilnatvæ Dieve, sudarome bendrystæ, kurioje abejingumas yra nugalëtas meilës. Dangaus Baþnyèia yra triumfuojanti ne todël, kad nusigræþë nuo pasaulio kanèiø ir netrukdoma mëgaujasi dþiaugsmu, bet veikiau dël to, jog ðventieji jau gali kontempliuoti ir dþiaugtis tuo, kad Jëzaus mirtimi ir prisikëlimu galutinai nugalëtas abejingumas, ðirdies kietumas ir neapykanta. Kol meilës pergalë neperskverbs viso pasaulio, tol ðventieji, kaip ir mes, bus keliauninkai. Ásitikinusi, kad dþiaugsmas danguje dël nukryþiuotos meilës pergalës nebus pilnatviðkas, kol bent vienas þmogus þemëje kentës ir dejuos, Baþnyèios mokytoja ðventoji Teresë Lizjietë raðë: „Tikrai nemanau, kad danguje nieko neveiksiu. Trokðtu toliau darbuotis Baþnyèios ir sielø labui“ (1897 m. liepos 14 d. laiðkas Nr. 254).

Mes irgi esame ðventøjø nuopelnø bei dþiaugsmo dalininkai, o jie kartu su mumis grumiasi dël taikos bei susitaikinimo ir to trokðta. Jø dþiaugimasis prisikëlusio Kristaus pergale mus galingai motyvuoja áveikti visas abejingumo ir ðirdies kietumo formas.

Kita vertus, kiekviena krikðèioniø bendruomenë paðaukta perþengti slenkstá, skiriantá jà nuo supanèios visuomenës, nuo vargðø bei toli esanèiøjø. Baþnyèia ið prigimties yra misionieriðka, ne susitelkusi á save, bet iðsiøsta pas visus þmones.

Ji iðsiøsta kantriai liudyti Tà, kuris troðko pas Tëvà nuvesti visà tikrovæ ir kiekvienà þmogø. Baþnyèia seka paskui Jëzø Kristø keliu, vedanèiu jà pas kiekvienà þmogø, ligi pat þemës pakraðèiø (plg. Apd 1, 8). Taip savo artimame galime atpaþinti brolá ir seserá, dël kuriø mirë ir prisikëlë Kristus. Tai, kà gavome, gavome ir dël jø. O bûtent tai, kà tie broliai turi, yra dovana Baþnyèiai ir visai þmonijai.

Brangûs broliai ir seserys, labai trokðtu, kad tos vietos, kuriose reiðkiasi Baþnyèia, – mûsø parapijos ir ypaè mûsø bendruomenës – taptø gailestingumo salomis abejingumo jûroje!

3. „Sustiprinkite savo ðirdis“ (Jok 5, 8) – pavienis tikintysis

Abejingumo pagunda gresia mums ir kaip individams. Esame sotûs sukreèianèiø þiniø bei vaizdø apie þmoniø kanèias ir sykiu jauèiamës visiðkai negebantys kà nors pakeisti. Kà turëtume daryti, kad tai siaubo ir bejëgystës spiralei galëtume atsispirti?

Pirma, galime melstis þemiðkosios ir dangiðkosios Baþnyèios bendrystëje. Nenuvertinkime daugelio maldos galios! Iniciatyva „24 valandos Vieðpaèiui“, kurià kovo 13 ir 14 d. ðvæsime, kaip tikiuosi, visoje Baþnyèioje, taip pat vyskupijø lygmeniu, ðá maldos poreiká kaip tik ir siekiama iðreikðti.

Antra, meilës veiksmais per daugybæ Baþnyèios gailestingosios meilës organizacijø galime pasiekti ir artimus, ir tolimus. Gavënia yra tinkamas metas parodyti dëmesá kitam kad ir maþu, bet konkreèiu mûsø dalijimosi þmogiðkàja bûtimi þenklu.

Ir treèia, kito kanèia yra raginimas atsiversti, nes brolio poreikiai man primena mano paties gyvenimo trapumà, priklausomybæ nuo Dievo ir broliø. Nuolankiai praðydami Dievo malonës ir pripaþindami savo galimybiø ribas, viltis dëkime á begalines galimybes, glûdinèias Dievo meilëje. Tada atsispirsime velniðkai pagundai patikëti, kad patys vieni galime iðgelbëti save ir pasaulá.

Abejingumui ir mûsø pretenzijai á visagalybæ áveikti norëèiau visø papraðyti iðgyventi ðá gavënios metà kaip ðirdies ugdymo kelionæ, kaip yra pasakæs Benediktas XVI (Enciklika Deus caritas est, 31). Turëti gailestingà ðirdá nereiðkia turëti silpnà ðirdá. Kas nori bûti gailestingas, tam reikia stiprios, tvirtos, gundytojui uþdaros, bet Dievui atviros ðirdies. Širdies, kuri leistøsi perskverbiama Dvasios ir vedama meilës keliu, kreipianèiu broliø ir seserø link. Ið pagrindø neturtingos ðirdies, suvokianèios savo neturtà ir save atiduodanèios kitiems.

Todël, brangûs broliai ir seserys, per ðià gavënià trokðtu kartu su jumis melsti Kristø: „Fac cor nostrum secundum cor tuum – Padaryk mûsø ðirdá panaðià á savo Širdá“ (Jëzaus Širdies litanijos maldavimas). Tada turësime tvirtà ir gailestingà, budrià ir dosnià, neuþsisklendþianèià ir á abejingumo globalizacijos sûkurá neápuolanèià ðirdá.

To linkëdamas patikinu, jog melsiuosi, kad kiekvienas tikintysis ir kiekviena baþnytinë bendruomenë vaisingai þengtø gavënios keliu, ir praðau melstis uþ mane. Telaimina jus Vieðpats ir tesergi Dievo Motina!

Vatikanas, 2014 m. spalio 4-oji,
Šventojo Pranciðkaus Asyþieèio ðventë

________________________________
„Baþnyèios þinios“ 2015 m. Nr. 1